Nazgūlas Mirties Valgytojas Smilkalinė Kūginių Smilkalų

Nazgūlas Mirties Valgytojas Smilkalinė Kūginių Smilkalų

Nazgulai (juodąja kalba nazg ‘žiedas’ + gul ‘šmėkla, dvasia’), kitaip dar Žiedo Šmėklos, Juodieji Raiteliai, Tamsieji Raiteliai, Raitelių Devynetas arba tiesiog Devynetas – išgalvoti personažai iš D.R.R. Tolkino „Žiedų valdovo“ knygų. Jie – buvo devyni žmonės, pasidavę Saurono galioms ir beveik pasiekę nemirtingumą tapo šmėklomis. Žiedo šmėklos paklūsta Galingiausiojo Žiedo galiai ir yra absoliučiai priklausomos nuo Saurono valios. Nazulai pirmą kartą paminėti „Žiedų valdove“, oficialiai išleistame 1954–1955 m. Vienoje iš knygų rašoma: „Nazgulai yra baisiausi Saurono tarnai.“

Pagal Tolkino „Žiedų valdovą Nazgulai atsirado antrajame Viduržemio amžiuje kaip galingiausi Saurono tarnai. Jie buvo tiesiog mirtingi žmonės. Trys iš jų buvo didingi Numenoro lordai. Sauronas kiekvienam iš jų davė po vieną iš devynių žiedų. Sauronas taip pat davė septynis žiedus nykštukams, o Kelebrimboras nukalė dar tris, Saurono piktos valios nepaliestus, ir davė Elfams. Sauronas kėsinosi valdyti visus šiuos žiedus ir jų nešėjus pasitelkdamas Galingiausiuoju Žiedu, paslapčianukaltu šiam tikslui, tačiau tik Devyni pasidavė jo galiai ir pagundai:

Turintieji devynis žiedus tapo galingaisiais – karaliais, burtininkais, karžygiais. Jie pelnė šlovę ir didelius turtus, bet visa tai virto jų pražūtimi. Atrodė, kad jų gyvenimas neturi pabaigos, bet jis tapdavo jiems nepakeliamas. Jie galėjo vaikščioti nematomi jokių šio pasaulio akių, galėjo regėti tai, kas vyksta kituose, mirtingiesiems nematomuose pasauliuose, bet labai jau dažnai prieš akis tematydavo Saurono šmėklas ir vaiduoklius.

Ir vienas po kito anksčiau ar vėliau, nelygu, kiek kuris iš prigimties buvo stiprus, kiek iš pat pradžių linkęs į gerus ar blogus darbus, jie pasidarydavo vergais žiedo, kurį patys nešiojo, ir juos užbaldydavo Saurono turimas Žiedų Žiedas. Jie amžinai likdavo nematomi visiems, išskyrus tą, kuris mūvėjo Vyriausiąjį, jie patekdavo į šešėlių karaliją. Tapdavo Nazgulais, Žiedo šmėklomis, baisiausiais Priešo tarnais. Juos lydėjo tamsa, o šūkaudavo jie mirties balsu.

Mirties valgytojai – literatūriniai veikėjai, aprašomi J. K. Rowling Hario Poterio serijos knygose, Voldemorto šalininkai. Jų tikslas buvo išžudyti žiobarų kilmės burtininkus bei pačius žiobarus, ir suteikti grynakraujų burtininkų bendruomenei valdyti visą pasaulį. Knygoje mirties valgytojai vaizduojami apsivilkę juodais apsiaustais su gobtuvais ir kaukėmis.

Kai Voldemortą, būdamas vienerių metų, nugalėjo Haris Poteris, visi šalininkai išsislapstė. Tačiau Voldemortui atgavus jėgas, šie grįžo ir padėjo jam nužudyti Hogvartso direktorių Albą Dumbldorą. Paskutinėje knygoje apie Harį Poterį sužinoma, kad buvęs Valdovo Voldemorto tarnas Severas Sneipas visada buvo ištikimas Dumbldorui. Severas direktorių nužudė jo paties nurodymu.